Dėsnis, teigiantis, kad kiekvienos gėrybės gamyboje egzistuoja optimalus gamybos išteklių santykis (kombinacija). Pagal šį dėsnį, jei ekonominė gėrybė pagaminama naudojant kitokį nei optimalų vieno iš gamybos veiksnių kiekį, kitiems ištekliams liekant nekintamiems, bet koks nukrypimas į didesnę pusę nuo optimalaus santykio nulems mažėjančią grąžą iš šio ištekliaus naudojimo. Nukrypimas į mažesnę nuo optimumo pusę nulems proporcingą ar progresyvų grąžos iš šio ištekliaus didėjimą. Dėsnis nesako, ar optimalus santykis yra vienintelis ir kosk kiekvienu konkrečiu atveju jis yra.