Siaurąja prasme tai yra valstybės institucijų skolinimosi sukeltas paskolų trūkumas ir/ar palūkanų normų kilimas, dėl ko privatusis sektorius neįstengia finansuoti savo investicinių projektų arba šie projektai tampa nepelningi, todėl nevykdomi. Valstybės imamas paskolas kreditoriai vertina kaip saugesnes, valstybė gali mokėti ir daug didesnę nei rinkos palūkanų normą, tad ji veikia kaip nelygiavertis privačiojo sektoriaus konkurentas. Plačiąja prasme – bet koks valstybės išlaidų poveikis privačiajam sektoriui, pvz., kai valstybinė medicina užima privačių rinkos dalyvių, galinčių teikti šią paslaugą, vietą.