Ekonomikos teorija, pagrįsta prielaida, kad rinkos dalyviai, nagrinėdami visą įmanomą informaciją, gali gana tiksliai nuspėti ateities įvykius. Pasak šios teorijos, tai įmanoma todėl, kad žmogus savo ateities spėjimus grindžia protu ir visa turima informacija. Tuo ši teorija skiriasi nuo kitų prognozes nagrinėjančių teorijų, kurios arba teigia, kad ateitis yra tik praeities ekstrapoliacija, arba kad jos apskritai neįmanoma nuspėti. Šios teorijos teiginiai paneigia Johno M. Keyneso pasiūlytus paklausos reguliavimo būdus, kurie būtų neveiksmingi, nes žmonės juos numatytų ir reaguotų prevenciškai, niekais paversdami visas valdžios pastangas pakeisti žmonių elgesį. Teorijos pagrindus 1961m. suformulavo Johnas Muthas (1930). Robertas Lucasas už šios teorijos išplėtojimą 1995m. gavo Nobelio premiją.