Johno M. Keyneso iškelta prielaida, kad paskatos, kuriomis siekiama padidinti taupymą, o ir taupymo padidėjimas tam tikromis sąlygomis gali sukelti vėlesnį taupymo mažėjimą. Pasak jo, tuomet, kai žmonės linkę daugiau taupyti, o ekonomika išgyvena smukimą, mažiau lėšų lieka vartoti. Kuo mažiau gyventojai vartoja, tuo mažiau lėšų gauna gamintojai. Ilgainiui tai lemia gamybos ir užimtumo mažėjimą. Šiuo taupymo paradoksu siekiama skatinti vartojimą ir niekinti taupymą, kuriuo, kaip žinoma, grindžiamos investicijos ir ekonomikos plėtra.