Padėtis, kai būtiniausius poreikius teninantys produktai (pvz., geležis arba vanduo) kainuoja mažžiau nei mažą pritaikymą turinčios (pvz., titanas) ar prabangos prekės (pvz., deimantai). Šio kazuso nesugebėjo paaiškinti objektyviosios vertės teorijos šalininkai, kurie manė, kad vertę lemia daikto fizinis naudingumas ar darbas, reikalingas daiktui pagaminti. Vertės paradoksą išsprendė Williamas Stanley Jevonsas, Karlas Mengeris ir Leonas Walrasas, įrodydami, kad prekės kainą lemia ne jos naudingumas, o ribotumas. Jie rėmėsi ribinio naudingumo teorija: pasak jos, prekės, kurios gausu, ribinis naudingumas yra mažas, tad kainą ir nulemia ribinio vieneto teikiama nauda.